Amniamnyz
Šauksmas Atnešęs Tyla dainos žodžiai
Gyvenimas ne pasaka ir apie meile dainuoti kvaila, dabar man gaila prisiminti uzrasus kuriuos senei kaskur savy laikiau ,nebeklausau, nes tai darydamas dabar kur nieks nemate pasislepes as verkiau.
Kankino mintys- kaip gyveni? Kaip sekasi?-bandziau raminti savyje , pajusti pykti , man buvo gaila
Kad is mano pasaulio, ir gyvenimo norejai tu pati isvykti- o as likau vienas kaip pirstas ..Bet atsistojau.Zmogus kiekvienas turi savyje jegu. Tikiu rytojum dabar , nors ir tada tikejau. Ir kaip bebutu apmaudu tada viska is pradziu gyvenima is naujo savo pradet norejau – nebuvo nieko aplinkui , neprasiau pagalbos jei nemate-nereikejo.ismokau pats.dabar jau Spjaunu I akis
zmones kurie man skaudzei trenke pre rankas.skausmas man atneses tyla, neberamina , nebesildo,nebelaukia nebetildo,liepia isklausyti . atnestus zodzius is vejo, anksciau ta paty sake bet nesupratau prasmes , o jis man pasakyt tiktai norejo –nusiramink as su tavim tave susildysiu , jei kadasnors ismoksi jausti protu ir sirdimi , maniau mokejau. Nors is tikruju viska ka jauciau , jauciau tik akimis , tikiu kad kaadanors isaus diena , kai as suprasiu kas yra tikri jausmai , o kas veidus pridenge geriu, is tikro nekalta realybeje grazi purvina deme ,balta. Nebeturiu daugiau ka pasakyti , daznai nutyliu manydamas kad erzinu kitus , kuriu protus nemokantis priimti zodziu , nekreipti demesio ,daznai sunku – sutinku. Atsukti laika ir velei nugyvent is naujo, nebenoreciau pajusti ka tada jauciau, kai istikesejo paskutinis laikas . Daugiau nei asaru savo akyse nieko nemaciau, gyveno zmones savos problemos, savi prikolai. Susvetimejo artimas buves brangus , o as zmogus tapau tiktai siusksle niekinga , bet nesvarbu , nes siela tik stiprejo – tu tapai laimynga . daznai uz jus , tylei pasimelst noreciau , bet ar klausytu mano zodziu zmogus kuris aukstai , zmogus kuris tikejo kad pasaulis gali tapti rojum,zmogus kur myli tiki tik karstai,save I kumsty spaudzia , kad laimetu musy , daznai nera pries ka kovoti I ka smugiuosi ?ir ka tu musi ?kovoje be pralaimejusiu abejojusiu savim.tavim tikejusio, ir kaip bebutu saule nesviecia mum kelio kol patys kuria kai jaucia uzkisam tarpely ,savo prakaitu uz artima kovoja, as atiduosiu savo galva tam kuris atimt galvoja, neieskom priesu , dazniausei tenka gintis, ten kur silpniausi ten gruobuonys tykoje atkise iltis ir kas bebutu tu tikrai ne vienas jei gali mane isgirsi prisiminki tu ne vienas .
Kankino mintys- kaip gyveni? Kaip sekasi?-bandziau raminti savyje , pajusti pykti , man buvo gaila
Kad is mano pasaulio, ir gyvenimo norejai tu pati isvykti- o as likau vienas kaip pirstas ..Bet atsistojau.Zmogus kiekvienas turi savyje jegu. Tikiu rytojum dabar , nors ir tada tikejau. Ir kaip bebutu apmaudu tada viska is pradziu gyvenima is naujo savo pradet norejau – nebuvo nieko aplinkui , neprasiau pagalbos jei nemate-nereikejo.ismokau pats.dabar jau Spjaunu I akis
zmones kurie man skaudzei trenke pre rankas.skausmas man atneses tyla, neberamina , nebesildo,nebelaukia nebetildo,liepia isklausyti . atnestus zodzius is vejo, anksciau ta paty sake bet nesupratau prasmes , o jis man pasakyt tiktai norejo –nusiramink as su tavim tave susildysiu , jei kadasnors ismoksi jausti protu ir sirdimi , maniau mokejau. Nors is tikruju viska ka jauciau , jauciau tik akimis , tikiu kad kaadanors isaus diena , kai as suprasiu kas yra tikri jausmai , o kas veidus pridenge geriu, is tikro nekalta realybeje grazi purvina deme ,balta. Nebeturiu daugiau ka pasakyti , daznai nutyliu manydamas kad erzinu kitus , kuriu protus nemokantis priimti zodziu , nekreipti demesio ,daznai sunku – sutinku. Atsukti laika ir velei nugyvent is naujo, nebenoreciau pajusti ka tada jauciau, kai istikesejo paskutinis laikas . Daugiau nei asaru savo akyse nieko nemaciau, gyveno zmones savos problemos, savi prikolai. Susvetimejo artimas buves brangus , o as zmogus tapau tiktai siusksle niekinga , bet nesvarbu , nes siela tik stiprejo – tu tapai laimynga . daznai uz jus , tylei pasimelst noreciau , bet ar klausytu mano zodziu zmogus kuris aukstai , zmogus kuris tikejo kad pasaulis gali tapti rojum,zmogus kur myli tiki tik karstai,save I kumsty spaudzia , kad laimetu musy , daznai nera pries ka kovoti I ka smugiuosi ?ir ka tu musi ?kovoje be pralaimejusiu abejojusiu savim.tavim tikejusio, ir kaip bebutu saule nesviecia mum kelio kol patys kuria kai jaucia uzkisam tarpely ,savo prakaitu uz artima kovoja, as atiduosiu savo galva tam kuris atimt galvoja, neieskom priesu , dazniausei tenka gintis, ten kur silpniausi ten gruobuonys tykoje atkise iltis ir kas bebutu tu tikrai ne vienas jei gali mane isgirsi prisiminki tu ne vienas .
Komentarai
|
as rašė:
prieš 166 mėn
Prasmingiausi žodžiai,gili mintis |
|
Gintarė rašė:
prieš 170 mėn
Gražu ; ) |
