Mino
Lietuva 1000 dainos žodžiai
Esi mažom smiltelėm išnešiota
Po žemę, kaip dabar tave surinkti
Ir sudėliot po gabalėlį kaip dėlionę
Ir savo kūnu bei širdim išpirkti Tiek daug kalbėjau, bet nei vieno žodžio
Nepasakiau tada, kada reikėjo
Pilnais delnais tave išsemti godžiai
Šimtais, o gal jau tūkstančiais atėjo Bet aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią aš tave pažįstu
Tu mano širdyje skleidiesi tartum rožė
Ar kaip laukų ramunės negali išnykti Aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią su savim nešiosiu
Tekėsi mano venomis, gyvensi žodžiuos
Kuriuos aš savo dainose kaskart dainuosiu Kai išdalinsit laisvę iki paskutinio
Atodūsio aš ją iš naujo rasiu
Naujagimio verksme, nes tik Tėvynė
Gyvenimu apdovanoja mus už drąsą Esi mažom smiltelėm išslapstyta
Tikėjime kiekvieno tavo vaiko
Trimis spalvom jų širdys plaka nudažytos
Kai savo delnuose tave jie laiko Bet aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią aš tave pažįstu
Tu mano širdyje skleidiesi tartum rožė
Ar kaip laukų ramunės negali išnykti Aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią su savim nešiosiu
Ir gal aš būsiu vienas
O galbūt šimtai sustoję
Tave į vieną gimtą žemę sudėliosim
Po žemę, kaip dabar tave surinkti
Ir sudėliot po gabalėlį kaip dėlionę
Ir savo kūnu bei širdim išpirkti Tiek daug kalbėjau, bet nei vieno žodžio
Nepasakiau tada, kada reikėjo
Pilnais delnais tave išsemti godžiai
Šimtais, o gal jau tūkstančiais atėjo Bet aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią aš tave pažįstu
Tu mano širdyje skleidiesi tartum rožė
Ar kaip laukų ramunės negali išnykti Aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią su savim nešiosiu
Tekėsi mano venomis, gyvensi žodžiuos
Kuriuos aš savo dainose kaskart dainuosiu Kai išdalinsit laisvę iki paskutinio
Atodūsio aš ją iš naujo rasiu
Naujagimio verksme, nes tik Tėvynė
Gyvenimu apdovanoja mus už drąsą Esi mažom smiltelėm išslapstyta
Tikėjime kiekvieno tavo vaiko
Trimis spalvom jų širdys plaka nudažytos
Kai savo delnuose tave jie laiko Bet aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią aš tave pažįstu
Tu mano širdyje skleidiesi tartum rožė
Ar kaip laukų ramunės negali išnykti Aš tave vistiek žinau kitokią
Ir tą kitokią su savim nešiosiu
Ir gal aš būsiu vienas
O galbūt šimtai sustoję
Tave į vieną gimtą žemę sudėliosim
