In Lite
Deimantas dainos žodžiai
In Lite dainos Deimantas žodžiai
Tavo akyse mačiau, kaip kilo saulė,
O už nugaros pasislėpdama leidosi apgaulė.
Mačiau, kaip danguje paskuj tave krito žvaigždės,
Rašydamos žodžius, kuriuos sakyt norėjau tau visą laiką.
Kai tu šypsodavaisi, aš galvojau, kad tai man skirta.
Ir man buvo taip gera, kol iliuzijos neištirpo.
Tave aš vis dar myliu, tik tai tavęs jau negerbiu.
Žinodamas, kad baigta, nežinau, kodėl tebeverkiu?
Žinau, manęs nepamiršai, tik to nepripažinsi,
Per daug visko pasakyta, nekęst vienas kito imsim,
Taip neturėjo būti, trūko mum supratingumo,
Man nesigavo dėl pavydo, tau – dėl kvailumo.
Žinau, manęs nepamiršai,
Per daug visko pasakyta.
Taip neturėjo būti,
Man nesigavo dėl pavydo.
Nesuvokiu, kodėl tiek daug man vis dar reiški?
Juk tu man nieko nejautei ir pasakei tai aiškiai.
Buvai brangiausias deimantas, sakiau tai, netylėjau.
Tu skaudinai dar labiau, o aš labiau mylėjau.
Tik tu mane išmokei, ką reiškia žodis myliu.
Sakiau tau jį, sakiau, tik gal šiek tiek per tyliai.
Kodėl aš visą laiką buvau tau juokdarys?
Bet juk krūtinėj mano plakė narsi širdis.
Žinau, manęs nepamiršai, tik to nepripažinsi,
Per daug visko pasakyta, nekęst vienas kito imsim,
Taip neturėjo būti, trūko mum supratingumo,
Man nesigavo dėl pavydo, tau – dėl kvailumo.
Žinau, manęs nepamiršai,
Per daug visko pasakyta.
Taip neturėjo būti,
Man nesigavo dėl pavydo.
Nors buvome kartu, vis vien jaučiausi vienišas,
Išliko atminty akimirkos tos dieviškos.
Išliko tavo akys, kol jos man melavo,
Kai lūpos tavo saldžios, taip karštai bučiavo.
Sakei, man nieko nejautei, tai kam tiek daug pavydo?
Kodėl net ir tada, kai supratai, jog klydai,
Susitikus mums man gražius žodžius kartojai?
Juk viską baigt galėjom, o tu sakei nenori.
Kodėl tu mane skaudinai, kodėl tau kerštavau?
Kodėl tylėjom ir nesakėm atsiprašau?
Kodėl prašau sugrįžt, jei pats tave paleidau?
Tu mano deimantas – vis tiek tu daug man reiški.
Tave kartą praradęs ir vėl susigražinęs,
Mylėt smarkiau norėjau, tik trūko man kantrybės.
Ištraukit širdį – įdėkit deimantą brangiausią!
Žinau, manęs nepamiršai, tik to nepripažinsi,
Per daug visko pasakyta, nekęst vienas kito imsim,
Taip neturėjo būti, trūko mum supratingumo,
Man nesigavo dėl pavydo, tau – dėl kvailumo.
Žinau, manęs nepamiršai,
Per daug visko pasakyta.
Taip neturėjo būti,
Man nesigavo dėl pavydo.
