Vaida
Surūkau cigaretę (Muzikos akademija 2) dainos žodžiai
Surūkau cigaretę ir kvėpuoju vos vos,
Pabučiuoju sau ranką, gaila, kad ne jo.
Pabučiuoju ir kitą gal penkis kartus,
O mintyse – tavo lūpų kampučius. Pasakyti tau „labas“ niekaip nedrįstu,
Pasakysiu rytoj, o gal poryt – nesvarbu.
Išeini tu septintą, o grįžti kaip kada,
Aš stebiu pro langą paslapčia. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai. Buvau lauke prie darželio ir uosčiau gėles,
Netikėtai tu priėjai prie manęs.
Tu buvai taip arti, arti kaip niekada,
Ir jau galvojau – nualpsiu, bet ne... Paklausei kas man yra, gal aš iš proto einu,
Kad kasdien į tave pro langą vis žiūriu.
Va tada neatlaikė mano nervai silpni
Ir nualpau tavo glėby. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai. Pabudau tavo lovoj, na bet kas iš to?
Pasakei, kad jau eičiau namo.
Nepaklausiau nei vardo tavo, nei pavardės,
Tiktai „atleisk“, o paskui „sudie“. Grįžau namo ir verkiau, man buvo liūdna labai,
Meilė – tai kančia, dabar žinau tikrai.
Bet visviena tikiu kad dar ateis diena,
Kai apkabinsi stipriai mane. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai.
Pabučiuoju sau ranką, gaila, kad ne jo.
Pabučiuoju ir kitą gal penkis kartus,
O mintyse – tavo lūpų kampučius. Pasakyti tau „labas“ niekaip nedrįstu,
Pasakysiu rytoj, o gal poryt – nesvarbu.
Išeini tu septintą, o grįžti kaip kada,
Aš stebiu pro langą paslapčia. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai. Buvau lauke prie darželio ir uosčiau gėles,
Netikėtai tu priėjai prie manęs.
Tu buvai taip arti, arti kaip niekada,
Ir jau galvojau – nualpsiu, bet ne... Paklausei kas man yra, gal aš iš proto einu,
Kad kasdien į tave pro langą vis žiūriu.
Va tada neatlaikė mano nervai silpni
Ir nualpau tavo glėby. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai. Pabudau tavo lovoj, na bet kas iš to?
Pasakei, kad jau eičiau namo.
Nepaklausiau nei vardo tavo, nei pavardės,
Tiktai „atleisk“, o paskui „sudie“. Grįžau namo ir verkiau, man buvo liūdna labai,
Meilė – tai kančia, dabar žinau tikrai.
Bet visviena tikiu kad dar ateis diena,
Kai apkabinsi stipriai mane. Nes tu – mano meilė, tu – mano tvirtovė,
Tau pasakyt nedrįstu, bet svajoju, Kad noriu tavęs nors minutei vienai,
To uždrausti juk niekas negali.
Taip noriu bučiuot tavo lūpas karštai,
Nors ir amžinai.
